Jau vykstant statyboms, 1964 metais tuometiniame „Azote“ susibūrė nedidelis sportininkų būrelis, kuriam vadovavo realizacijos cecho viršininkas Zenonas Stanišauskas. Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs – dalyvauti tiktai tarp cechinėse varžybose.
Įsimintina data“Azoto“ kolektyvui tapo 1965 metai, kuomet vos susikūrus sporto branduoliui, atsiradusiam etatiniam sporto darbuotojui, metodininkui Edmundui Narvydui teko iš karto dalyvauti pirmosiose LTSR chemikų profsąjungos spartakiados varžybose, kurios vyko Kėdainiuose. Prasidėjo pirmieji išbandymai, kurie buvo sėkmingi. Sporto metodininkas E.Narvydas prisimena, kaip sunkiai sekėsi surasti, suburti žmones atstovauti savo gamyklai. Tuomet dviračių, sunkumų kilnojimo, lengvosios atletikos nebuvo itin populiarios, bet sporto metodininko pastangų dėka suburtos visos komandos ir sensacingai užimta antroji vieta, nežymiai atsilikus nuo šeimininkų kėdainiečių.
Visam tam padėjo tai, kad sporto organizatorius buvo jonavietis ir iš anksčiau pažinojo gamykloje dirbančius žmones bei tuo pačiu metu ir pats buvo sportuojantis žmogus.
Laikui bėgant „Azoto“ kolektyvas augo. Visus metus buvo organizuojamos ne tik vasaros, bet ir žiemos spartakiados, ieškoma optimalaus varianto, kad į masinį sportą būtų įtraukti ir juo domėtųsi visi cechai, padaliniai. Kaip ir visais laikais, taip ir dabar, sportinėje veikloje sunkumas išliko derinimas darbo ir poilsio laikas, nes sunku buvo suorganizuoti ir pritraukti į varžybas sporto entuziastus, dirbančius pamainomis.
Su kiekvienais metais vis didėjo dalyvaujančiųjų tarpcechinėse skaičius, o cechai buvo skirstomi į jungtines komandas. Apimtos visos sporto šakos, kurios egzistavo ir rajono varžybose. Visam šiam darbui atlikti sporto metodininkui E.Narvydui pareikalavo daug jėgų, susikaupimo, noro dirbti mėgstamą darbą, organizuotumo.
Kurį laiką gamyklos sporto metodininkui, padedant sporto visuomenininkams, teko organizuoti renginius esant vienam etatiniam darbuotojui, todėl darbas buvo begalinis. Teko rūpinti sporto inventoriaus įsigijimu, skirti jį cechams, reprezentacinėms komandoms, kurių buvo itin daug. Didėjant sportuojančiųjų skaičiui, atsirado keletą sporto instruktorių profsąjungos etatuose, organizuoti varžybas. Į jas išvykti tapo lengviau. Buvo vystomas masinis darbas, ruošiami sporto instruktoriai, sporto teisėjai, PDG ženklininkai. Sėkmingai vystomas masinis darbas turėjo didelės reikšmės ir Jonavos sporto rodikliams. Visgi, „Azotas“ buvo didžiausia įmonė ne tik rajone, bet ir respublikoje (dirbo apie 5 tūkst. žmonių).
1986 metais visi „Azoto“ sporto padaliniai: techninio sporto, jachtklubo, atletinės gimnastikos klubo kolektyvai, direktoriaus įsakymu sujungti į vieną jungtinį sporto klubą, kurio vadovu tapo bėgikas Stasys Lakavičius. Jo iniciatyva jungtinio klubo padalinyje (sporto kolektyve) įvyko kai kurių permainų: atsisakyta jungtinių komandų ir leista tarp cechinėse dalyvauti atskiriems cechams. Žymiai pagerėjo ir rezultatai. Padidėjo masiškumas (startavo net 22 cechai), bet buvo problemų dėl sporto bazių trūkumo. Apie sporto bazės reikalingumą dar 1970 metais rašė laikraštis„Sportas“. Projektuota, kad sveikatingumo kompleksas bus statomas „Azoto“ teritorijoje, bet šio sumanymo buvo atsisakyta, pirmiausia, dėl organizacinių keblumų (leidimų sistema), antra, dėl svečių atvykimo į varžybas. Planuotos statybos ir prie miesto kultūros centro, bet ir tai nepavyko. Taip „Azotas“ ir liko vienintele įmone be sporto bazės, nors buvo garsėjanti masiškumu, sportiniais pasiekimais (vienintelis rajonas turėjęs vyrų krepšinio, regbio, moterų tinklinio komandas aukščiausiose lygose). Įdomus faktas, kad Jonavos rajono bei azotinių trąšų gamykloje dirbantys sporto mėgėjai savo jėgas išmėgino ne tik visiems gerais žinomose sporto šakose (futbole, tinklinyje, krepšinyje, svarsčių kilnojime…), bet ir buvo susidomėta rankiniu, kurį buvo pamėgęs ir pats a.a. dr. B.Lubys.
Tuometiniame „Azoto“ gamybiniame susivienijime atsirado gražių tradicijų. Viena jų – sportininkų pagerbimo vakaronės (iniciatorius S.Lakavičius), kuriose netrūkdavo įdomių diskusijų.
Nuo 1965 metų kas dveji metai vykdavo ataskaitiniai-rinkiminiai susirinkimai, kuriuose buvo renkami Tarybos nariai, pirmininkas. Buvo kviečiami geriausia Lietuvos sportininkai: olimpinių žaidinių ir Europos čempionai ir prizininkai. Sporto metodininkui teko bendrauti su to meto žymiausiai sporto žmonėmis: Danu Pozniaku, Modestu Paulausku, Jonu Kaučiku, Justinu Lagunavičiumi, Vytautu Sarpaliumi. Taip pat lankėsi LTSR radijo ir televizijos komentatoriai bei 1964 metų olimpinių žaidynių vicečempionas Ričardas Tamulis. Jie atsakydavo į azotiečių klausimus, nušviesdami svarbiausias respublikos sportininkų problemas.
Na kokia būtų sporto raida, jei ne jo organizatoriai, kurie vienijo ir būrė entuziastus. Aktyviai šį darbą dirbo cecho viršininkai: Šarūnas Dragunevičius, Algis Šereika, Marijonas Mačikūnas, Bernardas Rimolaitis, Petras Janulevičius bei kiti darbuotojai: Arvydas Galvydis, Saulius Radzevičius, Petras Sabinskas, Sigitas Baltakys, Marijonas Kažiūras.
Savo laikmetį prisimindamas, E.Narvydas negalėjo įvardinti svarbiausių ir reikšmingiausių sportinių įvykių, nes visi jie buvo įsimintini. „Azoto“ kolektyvas turėjo kuo didžiuotis. Daugybė įvairiausių taurių, prizų, diplomų laimėtų tuometinėse varžybose tuomet puošė „Azoto“ administracinio pastato fojė, kartu su geriausių sportininkų nuotraukomis. Įmonės sportininkai galėjo didžiuoti ir tuo, kad „Azoto“ vadovai skirdavo lėšų geriausių sporto aktyvistų, sportininkų ekskursijoms po tuometinio TSRS miestus. Sporto aktyvistai lankėsi ir užsienyje – Lenkijoje. Vėliau lenkų delegacija , turinti savo gretose tinklininkų, sužaidė draugiškas rungtynes su vietos komanda. Tuo laiku tai buvo didelis įvykis. Negalima nepaminėti ir tai, kad sportas buvo įtrauktas į soclenktynių programas. Geriausiems sportininkams ir nugalėtojams buvo skiriamos premijos, kurios skirtos tik „Azoto“ įmonėje.
Pusę savo gyvenimo atidavęs sportui (1965-1995), tris dešimtmečius išdirbęs „Azote“, Edmundas Narvydas prisimena 1984 metus, kuomet LTSR chemikų spartakiadoje azotiečiai tapo čempionais. Apdovanojimų ceremonijoje Vilniuje dalyvavęs „Azoto“ generalinis direktorius Leopoldas Kaminskas ir profsąjungos pirmininkas Vytautas Ragaišis liko patenkinti tokiu laimėjimu sporto metodininkui E.Narvydui paskyrė premiją.
„Azoto“ sporto klubas buvo kandidatų į meistrus ir meistrų kalvė. Čia krepšinį žaidė dabar garsūs šalies krepšinio specialistai Algirdas Paulauskas bei Rimantas Grigas, o moterų komandoje rajono šios sporto šakos lygį kėlė Valentina Bulotaitė, Virginija Rinkūnienė, Nijolė Lenktaitienė, Marytė Tiškinaitė. Taip pat į aukštumas sporto mėgėjus kėlė bokso meistrai, o „Azoto“ futbolo komandą į pergales vedė Algimantas Putramentas.
Tačiau be šių pareigų, sporto metodininkas Edmundas Narvydas turėjo ir dar įvairiausių užsiėmimų. Pats nuo jaunų dienų propagavo įvairų sportą, tačiau labiausiai „užkibo“ boksas, nes vėliau tapo ir šios sporto šakos teisėju. 1991 metais su Lietuvos bokso rinktine vyko į draugiškas varžybas Danijoje. Ne vienerius metus sporto entuziastas„dirigavo“ „Azoto“ futbolo komandai, kelias dešimtis metų ėmė į rankas plunksną ir visą „Azoto“ ir rajono sporto įvykius nušviesdavo rajono ar šalies žiniasklaidos priemonėse.
Tačiau ne vien sportas E.Narvydui buvo prie širdies. Sporto organizatorius save išmėgino ir chore, kurio veikloje dalyvauja iki šiol. Dar 1984 metais su „Azoto“ choru teko lankytis Šiaurės Korėjoje, o vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę, chorų gretose apkeliavo ir ne vieną Vakarų valstybę.
Edmundą Narvydą kalbino Kęstutis Putelis, foto iš E.Narvydo archyvo.
